Kai išsiskyrėme, vyras man paliko savo „turtą“ – vidutinio dydžio akvariumą su žuvytėmis. Nei aš jo labai norėjau, nei man jo reikėjo, bet žuvys irgi gyvi padarai ir jomis tenka rūpintis. Tai nesunku iki to laiko, kol jos gyvos. Galiu išvalyti krūvas vėmalų, surinkti įvairiausios konsistencijos šunų kakius, bet man nieko nėra bjauriau, kai iš akvariumo reikia ištraukti negyvą žuvį. Kai pastebėjau, kad numirė mano delno dydžio skaliaras, kuris po mirties iš juodo tapo baltu ir plūduriavo paviršiuje – sėdėjau prie akvariumo, keikiau buvusį visokiais žodžiais ir nedrįsau kišti rankos į vidų. Bet įkišau. Buvo šlykštu.
Gyvenant su septyniais šunimis, mano gyvenime šlykštynių netrūksta. Esu nubudusi lovoje su puse negyvos pelės, kurią man meiliai padėjo ant pagalvės. Esu rinkusi kurmių, ežių, paukščių gabalus iš savo kiemo, naktį keitusi patalynę, nes lova būdavo privemta, maudžiusi šunis, išsivoliojusius pašvinkusioje žuvyje. Bet vienas bjauriausių mano atvejų buvo kelionės į Vengriją metu. Važiavome automobiliu su vyru ir šunimis. Pakeliui Lenkijoje stojome pailsėti ir pavedžioti šunų. Vienas mano šunų
